Geriausia iš visų 3-jų. 

Manau, kad būtent šioje knygoje yra matomas didžiausias veikėjo augimas ir pokytis metams ir įvykiams bėgant. Knygos pradžioje buvęs materialistas, mąstantis racionaliai ir logiškai, savo gyvenimo eigoje pagaliau pamilsta, supranta, kad turtai ir skaičiai tėra teatro scenos dekoracijos - visai ne esminiai dalykai pasirodymui... O skaudžiausia tai, kad jis spėjo kitoms kartoms palikti tik pirmini savo suvokimą, vėliau rašyti nebegalėjo... Ir dar tie įpainioti žydai ir jų "monai", atspindi ne tik to meto visuomenės konfliktus su jais, bet ir kaip greitai plinta apkalbos...Juk viskas, nepaisant tikrųjų faktų, buvo verčiama ant jų...Tos kunigaikščių, kurie tyčiojosi iš šios tautos, keistos mintys...ir nepamirškime Petro Antano mirties...su įkalinta grimasa, su amžina šviesa akims ir skaudžiausia -be jokio trokštamo įrašo Silva Rerum... Žmogus gyvenęs prabangiai ir pripratęs prie tvarkos, nebepajėgus....jo mirtis, manau, yra, skaudžiausia iš visų.

Ir dar tas "gailiuosi dviejų dalykų, kad nepadėjau ir padėjau ne tam..." Ironija. Baisi gyvenimo ironija.


Apie techninius dalykus, kaip visad, jokių nusiskundimų, tik pagiros.

Rašymo stilius - nuostabus, nukelia į senus laikus, leidžia skaitytojui matyti viską ne iš šalies, bet regis ir pačiam dalyvauti, jausti ir pergyventi kartu su veikėjais. 

Ypatingai ši istorija man labai patiko, dėl daug detalių ir įvykių paaiškinimu, tik puslapiams verčiantis, taip prikaustydama ir neleisdama sustoti. Be galo įdomu buvo tai, jog autorė pasirinko sekti ne pagrindinio veiku, bet jam perfiltruoti kitų veikėjų likimus. Nuostabu!